Salomėja Nėris ( Bačinskaitė-Bučienė )

Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. 

Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesuo jau buvo mirusi, Turėjo dar du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę.

pradinę mokyklą, o 1918 m.  pavasarį –Marijampolės mergaičų progimnazijos antrąją 

klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio “Žiburio” gimnaziją.

Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius, eilėraščius.

1921 m. Ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje “Ateities žiedai” S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais ,o po 1923 m.lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo Nėries slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo  1924 m. , jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.

galiojusią visą 19 amžių. Vėliau lyriškumas, lyrizmas tapo bendresne literatūros ypatybe,

nebesutampančia su literatūros rūšies ribomis: kalbama apie prozos arba dramos lyriškumą.

kalbančiojo „aš“ atsivėrimais. Eilėraštis konstatuojamas taip, jog susidaro įspūdis, kad jis yra

paties autoriaus lyrinė išpažintis. Tokia lyrika dažnai ir vadinama išpažintine. Nėries lyrikai būdingas dainiškumas, pagrįstas pakartojimais, paralelizmais, metrinių formų simetriškumu; melodingumas, kylantis iš gausių sąskambių, nepaprastai subtilios intonacijų įvairovės.

eilėraščiai, kurių talentingumą pripažino visi kritikai (tarp jų Mykolaitis -

Putinas).

meilės motyvais, socialinių kontrastų poetinėmis įžvalgomis, romantiniu protestu prieš gyvenimo

banalybę ir lėkštumą. 

vienąkart, pavasari,  Tu vėl atjosi drąsiai -  O mylimas pavasari,  Manęs jau neberasi

- - Sulaikęs juodbėrį staiga,  Į žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga ...  Aš diemedžiu žydėsiu - - 1936.III.3.

kalbės. Ir beržai rankas į dangų ties Sveikint gerves, grįžtančias

gulbes. O pavasaris žarstys žvaigždes Ir tvoras ir pavartes vartys - Pro skylėtas baltas paklodes Kils ir šiaušis dirvos varputys. Paskutinį smūgį iš peties Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks. Tu nubusi vidury nakties - Tai gimtoji žemė tave šauks.

apkloja Ji šilko spinduliais - Nušviesk ilgai, saulele, Gyvenimą mūs gražų!

- Paskui naktis akloji Ties jūra nusileis ...